Artrozė falang justov. Welcome to Scribd!

Tai turi savų minusų. Teko jomis dalytis. Tad juos gena desperatiškas noras pasiekti sėkmę, gauti meilės ir dėmesio.

Muzika yra tai, kas rytais mane išverčia iš lovos. Dievaž, aš iš tiesų palaimintas. Ką jis galėtų dėl to padaryti? Aš išlepęs. Scenos vyrukui visa tai galima.

Publika to ir tikisi. Bet man neramu pagalvojus, kuo visa tai bai­ giasi, - galiausiai pripažino jis. Tai turi savų minusų. Tai reiškia, jog aš nebegaliu šiaip bas­ tytis gatvėmis ir popietę suvalgyti bandelę artrozė falang justov nors mieloje Tea Shoppe arbatinėje Kente.

Apie kiekvieną tokį savo žingsnį visada turiu pirma pagal­ voti. Taip, yra galybės gastrolių - patikėkite manimi, keliauti man patinka.

Bet būna dienų Kai išvirtome pro galinį kazino išėjimą, jau beveik švito. Artrozė falang justov ir pora bičiulių, apsistojusių kažkokioje viloje, papėdėje dantytųjų Alpių, kurios, kaip pasakojo Fredis, saugo senovės paslaptis ir dingusius lobius - kai ku­ riuos iš jų per karą paslėpė nacistai.

Vėsus nakties oras kvepėjo pušimis. Juoduojančio ežero vandenyje atsispindėjo mėnesėtos kalnų viršūnės. Sudegė visas kazino, gaisro dūmai nusidriekė virš Ženevos ežero, o juos pro savo viešbučio nu­ merio langą matė gliukozaminas chondroitino menas gitarą tuo metu rankose laikęs Rodžeris Gloveris Roger Glover.

Tą frazę jis pakartojo bent dusyk. Kalba pakrypo apie tai, kaip svarbu gyvenime mėgautis paprastais da­ lykais. Ogi niekaip. Nieko apie tai nerašėme. Niekas apie tai nesužinojo. Fredis ir jo draugai buvo geri žmonės. Ta naktis buvo smagi. Jis buvo nuoširdus. Ko gero, jis taip mumis nepasitikėjo, jog galėjo išvis atsisakyti bendrauti. Jis žinojo, kas mes tokie, galėjo įtarti, jog prirašysim apie jį ne­ būtų dalykų.

Galbūt jis sąmoningai to norėjo: darsyk įrodyti sau, kad visi 1 6 reporteriai yra blogi. Fredis bene vienintelis iš visų roko įžymybių buvo pratęs prie išdavysčių, kurias ypač sėkmingai rezga tokie kaip mes. Jei mes tuomet to ir nesupratome, šiais laikais toks jo poelgis atrodo prasmingas. Fredis galėjo numanyti, jog jo dienos jau suskaičiuotos. Jis tikrai gyveno taip, tarsi rytojaus nebebūtų.

Galbūt tuo metu jis, įkalintas šlovės, tiesiog troško tokia beatodairiška laikysena išprovokuoti puolimą. Kadangi mes žinojome, jog jis iš mūsų tikisi blogiausio, Taveneris ir aš sutikome įvyk­ dyti neregėtą profesinį nusižengimą: neparduoti pigioms antraštėms Fre­ džio asmeninio gyvenimo detalių.

Virš snieguotų kalnų brėško rytas. Mums grįžtant atgal į viešbutį ežero vandenyje atsispindėjo tikrosios spalvos. Nė vienas nekalbėjome. Nebuvo apie ką. Traveneris sutraukė paskutinę cigaretę. Tai dideli pinigai, vi­ liojantys vaikytis jų ir siekti. Taifenomenas, kurio negalima ignoruoti. Ji vienija, ji kuria bendrumo saitus.

Tai susiję su primityviomis, neįsisąmo­ nintomis, pirminėmis emocijomis ir elementariomis idėjomis, kurios turi milžinišką poveikį. Jis toks įtaigus, jog tu jo tiesiog negali ignoruoti. Neįmanoma į jį nereaguoti. Kad taip nutiktų, turėtum būti kurčias, bet gal ir to nepakaktų. Jis kreipiasi į ištisą kartą. Jis ją pripažįsta - taip, kaip niekas kitas.

Saimonas visada kalba tiesiai ir be užuolankų, ypač šia tema. Jie desperatiškai ne­ riasi iš kailio, kad tik juos pastebėtų. Jiems nuolatos reikia publikos. Svarbiausia, jog visų jų istorija yra viena ir ta pati. Bet kai ėmė bręsti, pastebėjau, jog jis vis dėlto yra menininkas. Jo tėvas - dingęs, jis turėjo seserį, kuri iš tikrųjų buvo jo motina, ir močiutę, kuri, kaip jis manė, yra jo mama.

Menininkų vaikystė visada skaudi, visi jie stokoja šilto ir artimo bendravimo. Tad juos gena desperatiškas noras pasiekti sėkmę, gauti meilės ir dėmesio.

Visi kiti galiausiai atkrenta. Todėl aš ir sakau: būti žvaigžde yra absoliučiai klaiku. Taip, smagu yra sėdėti prie geriausio stalelio restorane, tačiau vakarieniaujant prie tavęs kas trisde­ šimt sekundžių prieina žmonės. Tai artrozė falang justov. Vis dėlto turėdamos gali­ mybę taikstytis su tokiais dalykais, žvaigždės būna nepaprastai laimingos. Taip jau yra. Išsiurbia iš tavęs viską, ka norėjo, jie artrozė falang justov bemato, kaip toliau tave išnaudoti ir paprasčiausiai išmeta tave iš savo gy­ venimo.

Aš pats buvau išspjautas, bet man tai buvo nė motais. Aš suprantu tuos žmones ir žinau, kodėl jie virsta erkėmis. Nėra jokio reikalo erzintis ar pykti, jei kokia nors žvaigždė su tavim pasielgė įžeidžiamai ar negailes­ tingai. Jie tiesiog tokie yra. Tai tam tikros psichologinės traumos, kurių turi kiekvienas iš jų.

Galvą guldau, jei žvilgteltumėt į jų vaikystę, jų ten būtinai aptiktumėt. Kas dar gali taip desperatiškai skatinti aplodismentų ir liaupsių troškimą? Taip desperatiškai, jog renkiesi sumautą gyvenimą, kurio niekad negalėsi pavadinti savo gyvenimu?

Joks normalus žmogus niekada nenorėtų būti žvaigžde. Už jokius pinigus. Nespėjęs išstorėti, išplerti, tapti tik sau svarbiu senu pirdžiumi. Jo gyvenimas nutrūko pačiame žydėjime - toks jis liko amžiams. Ne pats blogiausias būdas išeiti.

Ši pasakojimas yra apie jį. Į tai, kad kiti badauja, reiktų žiūrėti kaip į bendrą visų žmonių problemą. Kartais aš iš tiesų jaučiuosi negalįs niekuo padėti.

Bet šįkart tai yra vienas iš tų momentų, kai kažkuo galiu prisidėti ir aš. Bobas Geldofas Bob Geldof Būta laikų, kai politikai buvo neprilygstami gražbyliai. Bet iškalbos menas šiame amžiuje beviltiškai sunyko. Rokenrolas yra bene vienintelė iš visų dar gyvuojančių neįtikėtinų profesijų, kuria užsiimantis asmuo ar grupė gali savo rankose laikyti ištisą auditoriją, savo balsu valdyti tūkstantinę minią. Kino filmų aktoriai to negali. Televizijos žvaigždės juo labiau. Galbūt to­ dėl mūsų laikais roko superžvaigždė yra bene paskutinysis publikos dėme­ sį gyvai valdantis asmuo.

Stebėjome Fredžio artrozė falang justov alinančioje kaitroje priešais aštuoniasdešimt tūkstančių žmo­ nių ir priešais Jis atrodė kaip vi­ sada nerūpestingas, sąmojingas, gyvas, įžūlus ir seksualus. Mes jį stebėjome atvipusiais žandikauliais. Kurtinantis minios staugimas užgožė bet kokį mė­ ginimą tarti keltą žodžių.

Fredžiui tai negalėjo nerūpėti. Publiką pakerėjusi jo primityvi artrozė falang justov buvo tokia galinga, jog ją beveik galėjai užuosti tvyrančią ore. Užkulisiuose didžiausios roko legendos akimirksnį apmirė matydamos, kaip jų konkurentas nusineša visą koncertą. Fredis žinojo, ką daro - tai tie­ sa. Tas aštuoniolika minučių pasaulį valdė neįtikėtinas karalius ir karalienė Queen. Dažniausiai sėkmė mus aplanko nelauktai. Bobas Geldofas sykį va­ žiuodamas taksi skrebeno savo dienoraštį - ir jam pasisekė.

Tai buvo ųjų lapkritis.

  • Подколенная мышца болит. Травмы подколенной мышцы: причины и лечение Подколенная мышца бедра
  • Они построили аппараты, которые могли летать в воздухе, исследовали окружающие планеты и звезды, они даже научились создавать из простых веществ жизнь, там, где прежде ее не было .
  • Eddie Mercury Visa Biografija LT PDF | PDF

Pakraupusį nuo vaizdo medžiagos su joje užfiksuo­ tomis biblinėmis kančiomis Geldofą ištiko šokas ir apėmė bejėgiškumas, tačiau kažkas jo viduje kuždėjo, jog jis privalo įsitraukti. Kokiu būdu, dar nenutuokė. Jis galėjo imtis tik to, ką mokėjo geriausiai: sėsti ir para­ šyti hitą, pajamas už kurį galėjo atiduoti organizacijai Oxfam. Pankro- ką grojanti jo grupė The Boomtown Rats iš Artrozė falang justov tuo metu išgyveno nuosmukį - geriausiųjų dešimtuke jų dainų nebuvo nuo pat m.

Jis žinojo, jog muzikos gerbėjai užplūs parduotuves ieškodami labdaros sing­ lo, kurį sukūrė gana žymus atlikėjas, ir ypač vykstant kalėdinių singlų prekybai. Tereikėjo surasti tokio įrašo idėjai prijaučiančią žvaigždę.

Būtų nepalyginamai geriau, jei jam pavyktų vienintelei dainai prisivilioti ištisą jų galaktiką. Bobas šnektelėjo su Midžu Juru Midge Ure. Jo grupė Ultravox tą savaitę turėjo pasirodyti Channel 4 kanalo pramoginėje roko ir popso lai­ doje The Tube, kurią kūrė tuometinė Geldofo mergina netrukus tapsian­ ti jo žmonašviesaus atminimo Pola Jeits Paula Yates.

Midžas sutiko Geldofo eilėms parašyti muziką ir sukurti dainos aranžuotę. Kurie buvo užsiėmę kitais artrozė falang justov, prisijungė vėliau: jie buvo nusiųsti ir pas Geldofą įdainuoti savo partijas į jau įrašytą singlą. Taip gimė labdaros supergrupė Band Aid - paradoksalu, tačiau lygiai tokiu pat pavadinimu egzistuoja ir garsus lipnios juostelės prekės ženklas Band-Aid.

Šįkart tai reiškė grupę, gydymas arthrisis spinduliuotės pagelbės pasauliui. Muzikos verslo pasaulis buvo tiesiog priblokštas, kai kilniaširdis Džimas interviu papasakojo apie savo sėkmę labiausiai perkamų dainų sąrašuose.

Noriu, kad vietoj jos pirktų Band Aid. Jam teko savo pirmąjį hitą paaukoti kitų labui. Tai buvo nuoširdų ir nesavanaudiška.

Jos kopijų buvo parduota daugiau nei visų kitų tos savaitės sąrašo dainų kartu sudėjus - daina tapo perkamiausia Didžiojoje Britanijoje nuo pat ųjų, kai to­ kius sąrašus pradėta sudarinėti. Vien per pirmąją savaitę buvo parduo­ tas milijonas dainos kopijų.

Pirmojoje vietoje rekordinis kūrinys išsilaikė penketą savaičių - iš viso buvo parduota daugiau kaip 3,5 mln. Jis išgarsėjo muzikuodamas su The Boomtown Rats ir su daugybe kitų garsių artrozė falang justov.

Ir tik tada jis man papasakojo rezgąs planus surengti šou projektą, į kurį būtinai pakviesiąs ir Queen. Jis kuoktelėjo. Jis to niekada nesulauks.

Dar penkiasdešimt liko už borto. Buvo parduota daugiau kaip dvidešimt milijonų šio įrašo kopijų - kūrinys tapo sparčiausiai perkamu popsinglu Amerikos istorijoje. Kadangi įrašant singlą Queen jatėsi ignoruojami, jie nesitikėjo, jog bus kviečiami į koncertinį projektą.

Dabar tai skamba ironiškai. Nepaisant penkiolika metų trukusios karjeros, solidaus neprilygstamų albumų, singlų ir vaizdo klipų bagažo, daugiamilijoninių honorarų ir unikalaus muzikalumo, dėl kurio Queen repertuare vietos atsirado roko, pop, operos, rokabilio, disko, fank ir folklorinei muzikai, nepaisant visų susišluotų muzikinių apdova­ nojimų - Queen žvaigždė leidosi.

Šio turnė metu, ųjų sausį, jie dalyvavo festi­ valyje Rock in Rioy kur gyvai grojo trims šimtams dvidešimt penkiems tūkstančių klausytojų. Tačiau koncertinio turo metu apniko problemos. Pasigirdo kalbų, jog Queen ketina išsiskirstyti. Tai buvo naujosios ro­ mantiškos muzikos stilius, Spandau Ballet ir Duran Duran.

Sėkme ar ne­ sėkme niekas nesikliauja - dėl jų niekas negali būti tikras.

ภาษาอูรดู (ภาษาปากีสถาน-อินเดีย) Urdu-Thai language lesson for beginners: 500 common words

Tačiau Queen reikalai jau kurį laiką klostėsi kažkaip kreivokai - ypač Amerikoje. Santy­ kiai su jų reikalus JAV tvarkančia leidybine kompanija pašlijo. Tai pakirto jų pasitikėjimą savimi. Galbūt jie ir tarpusavyje truputį susiburbuliavo. Kam nepasitaiko? Gastrolėse kartu pusryčiauji, kartu važiuoji j darbą, kartu užkandžiauji. Vienintelė proga pabūti vienam - kai eini miegoti. Ir tai ne visada.

Tai, kad jūs kuriate teisingą muziką, nieko nereiškia, jei vienas iš jūsų nusilaka iki žemės graibymo, kitas prisišvampia narkotikų, trečias nori repetuoti, o ketvirtas tylomis nusimuilina pažiūrėti futbolo rungtynių. Kartu išlaikyti keturių ar penkių žmonių grupę, ypač kūrybos žmonių, kurie su savo pro­ tais, pirštais ar balsais išdarinėja stebuklus - tokiame kolektyve panašiems fejerverkams idealios sąlygos.

Eddie Mercury Visa Biografija 2012 LT PDF

Šiuo požiūriu Queen niekuo nesiskyrė nuo visų kairiojo sąnarių skausmas. Po koncertinio turo, kuriuo buvo reklamuojamas gluminančio šokių stiliaus ir mažai gitarų skambesio išlaikęs m. Nors Jungtinėje Karalystėje ir kitose vals­ tybėse šis singlas buvo nepaprastai populiarus, jis žeidė konservatyviąsias JAV Vidurio vakarų valstijas ir nuvylė daugelį ten gyvenančių gerbėjų. Dėl koncertų ųjų spalį San Sityje, ka­ zino, golfo ir pramogų centre Sol Kerzner, Boputatsvanoje, grupė sulaukė 24 didžiulės kritikos, o Britanijos artrozė falang justov sąjunga juos nubaudė ir įtraukė į juoduosius sąrašus.

Iš Afrikos kilusiam atlikėjui - o toks buvo Fredis - tai atrodė kaip farsas. Šis nesusipratimas nenuėjo užmarštin iki pat m. Vėliau Queen tapo labai aktyviais ir vienais pagrindinių Mandelos rėmėjų. Mėginau paaiškinti, bet jie nesiklausė. Savo koncertu mes neketinome paremti apartheido režimo. Koncertuoti ten važiavo Džordžas Bensonas George Benson. Važiavo Dajana Ros. Juodaodžiams ten koncertuoti buvo galima, o baltiesiems - ne?

Juk tai ne kas kita, o rasizmas. Jie atkreipė dėmesį į tą bukagalvišką nesąmonę ir į tai, jog muzika nepripažįsta nei lytinių, nei kultūrinių ar rasinių barjerų. Muzika yra visiems.

Buvo planuojama, jog m. Projekto organizavi­ mas virto logistiniu košmaru. Naudojomės telek­ ar artrozės gydymo ir laidiniais telefonais.

Pamenu, kaip vieną popietę sėdėjau savo biu­ re priešais didžiulį palydovinį žemėlapį su pora skriestuvų, mėgindamas jame pažymėti, virš kokių teritorijų tam tikru metu praskries orbitinis pa­ lydovas. Toks dalykas buvo organizuojamas pirmą sykį - iki tol nieko panašaus nebuvo.

Mano užduotis buvo visas detales sudėti į visumą taip, kad viskas veiktų nepriekaištingai. Paskui atėjo metas pabandyti prisikalbinti garsiausius roko muzikos grandus.

Kai kurie iš jų jau buvo sutikę įrašyti labdaros singlus, koncer­ tuoti ir padėti surinkti kuo daugiau pinigų mirštančiųjų reikmėms. Tai turėjo būti fantastiškai skambus muzikinio pasaulio antausis šitiek delsu- sioms visų valstybių vyriausybėms. Kai dabar pažvelgiu atgal, mane sui­ ma siutas. Neabejoju, jei visi būtų dirbę išvien - jei tik tuomet mes būtume suvokę tą mastą, kurį buvo galima pasiekti - būtume į projektą įtraukę ir naftos bendroves, visokius BP, Shell ir ką tik dar nori.

Visi jie būtų įnešę savo dalį. Galėjome surinkti dvidešimt kartų daugiau nei buvo surinkta. Tik nereikia pasakoti, kad vyriausybė negalėjo pagelbėti apeinant biuro­ kratines kliūtis dėl reklamos ir panašių dalykų. Galėjo būti įtrauktos visos stambiausios verslo bendrovės, o rezultatas būtų buvęs kolosalus.

Tačiau tuomet tai buvo pirmas kartas. Neturėjom jokio patirties. Tik dabar apie Live Aid galvojame kitaip, matome jį iš kitokios perspektyvos. Bet kuriuo atveju dėkoti reikia Bobui. Jis sugebėjo pasiekti tiek, kiek retas kuris su­ gebėtų. Jie atsakė nelabai užtikrin­ tai - pareiškė, jog pasiūlymą jie gali būti pasiruošę apsvarstyti. Kaip mėgino juos prisikalbinti, vėliau papasakojo pats Geldofas.

Asmeninis muzikinis skonis tam neturėjo jokios reikšmės. Tądien jie artrozė falang justov geriausiai, skambėjo geriausiai, jie išnau­ dojo savo laiką maksimaliai. Kad ne scenoje jis gali būti toks papras­ tas ir kuklus, koks arogantiškas būna joje. Tai buvo lūžio taškas - jis mane pavergė absoliučiai. Norėjau parsivežti jį namo, paguldyti į karštą vonią ir paprašyti mamos, kad iškeptų jam kepsnį.

Kai apie visa tai galvoju dabar, negaliu patikėti: šitokio kalibro roko žvaigždė buvo toks bejėgis, jog nesugebėjo vienas pats nupėdinti į tualetą.

Fredis ten turėjo būti visų pažeidžiamiausias. Prieš paimdamas Fredis sudvejojo - jis mėgo Silk Cut. Iš savo įprastinės vietos jis vangokai stebėjo, kaip mes diskutavome su eta­ tiniais barų girtuokliais. Galbūt dėl to, kad į jį kreipėme mažai dėmesio, jis grįžo dar vienos cigaretės. Kur mes visi pasilikome vėliau? Fredis ten gyveno - turėjo asmeninius apartamentus. Artrozė falang justov ir Queen priklausė Mountain Studios - vienintelė įrašų studija šiame prabangiame Šveicarijos kurorte.

Mountain tuomet garsėjo kaip geriausia įrašų studija visoje Europoje.

Подколенная мышца болит. Травмы подколенной мышцы: причины и лечение Подколенная мышца бедра

Dabar buvo jo eilė. Proga, ko­ kių iki tol neturėjo.

Vengrijoje liudininkė - tai buvo turbūt įspūdingiausias jų koncertas. Ma­ lonu prisiminti, jog į tą sūkurį įsiliejau ir aš - paprasta, lieknutė, strazda­ nota dvidešimtmetė, dievinusi rokenrolą. Mane visados stebino, jog Fredis buvo gerokai gležnesnis, nei išliko daugelio prisiminimuose. Galbūt dėl nikotino, degtinės, vyno, kokaino dietos, menko apetito maistui ir atlikėjo šlovės. Scenoje jis atrodydavo taip nežemiškai šauniai, jog tikėjaisi jį esant tokį pat impozantišką ir re­ aliame gyvenime.

Tikriausiai žinau. Jis buvo mūsų vizito priežastis. Mūsų vardus jis galbūt išsiaiškino prieš keletą degtinės ir toniko kokteilių.

Mes manėme, kad jis nenorės būti trukdomas, tačiau jis buvo iš tų, ku­ rie mėgsta pasikalbėti. Paprastai rašeivomis jis nesirūpino. Kadais išjuok­ tas ir neteisingai cituotas, jis pasitikėjo tik keletu iš mūsų. Deividas Vigas David Wigg - tuometinis Daily Express šou verslo skilties redaktorius, taipogi atvykęs į miestą, - buvo geras Fredžio bičiulis. Dažniausiai būtent jis pirmasis sužinodavo sensacingiausias naujienas. Mes lindome pernelyg arti. Suprasdami, jog laidojame oficialaus inter­ viu galimybę.

Jei po šio vakaro ateitume kitą rytą, Fredis mus perprastų. Ką jau kalbėti apie jo vadybininkus bei atstovus spaudai. Peržengę ribą, mes tikriausiai daugiau niekad neturėtume galimybės prie jo priartėti.

Tai buvo jo baras, jo teritorija. Nepaisant to, jis atrodė pažeidžiamas ir sudir­ gęs - nė iš tolo nepanašus į tą žvaigždę, kuria mes jį laikėme. Manau, man to reikės kelerius ateinančius metus. Mes supratome jį slėgusią šlovės naštą - jo bėdą, ne mūsų. Mėginome išlikti ramūs. Tramdėme savo žudikiškus instinktus - tuos, kurie nuskraidina prie telefono paskambinti naujienų redaktoriui ir pranešti metų sensaciją, artrozė falang justov populiariausią roko atlikėją aptikome lindintį kažkokioje užsienio knaipėje.

Mes išlenkėme dar keletą burnelių ir laukėme. Tai buvo neįkainojama proga. Taveneris ir aš buvome nauji bendrininkai, visomis išgalėmis besistengiantys vie­ nas kitam padaryti įspūdį, o žiniasklaidos priemonės, kurias atstovavome, tulžingai konkuravo tarpusavyje. Mes sukome ratus vienas aplink kitą ne­ 1 4 lyginant didieji baltieji rykliai. Patikinome Fredį, jog esame įpratę dirbti su garsenybėmis ir gerbiame privatumą.

Jog tai yra pirmas dalykas, kurį garsenybės aukoja, ir paskutinis, kurį, viską supratusios, nori susigrąžinti. Šiuo klausimu sulaukėme jo pritarimo. Jis pašnairavo į degtinę ir išmaukė savąjį stikliuką.

Tas monstras - tai aš. Negaliu kaltinti nieko kito. To link ėjau nuo pat vaikystės. Dėl to būčiau net nužudęs. Kas man beatsitiktų, dėl visko kaltas esu aš pats. To troškau aš pats. Mes visi to siekiame. Sėkmė, šlovė, pinigai, seksas, svaigalai - viskas, ko tik nori. Aš galiu tai turėti. Tačiau dabar pradedu suprasti: kaip anksčiau troškau visa tai turėti, taip dabar trokštu nuo viso to pabėgti. Pradedu nerimauti, jog nebevaldau ligos dovana - esu valdomas.

Aš sakau tai, nes turiu toks būti. Aš negaliu likti antras - tada jau artrozė falang justov pasiduoti. Žinau, kad privalau vaikščioti artrozė falang justov. Žinau, kad mikrofono stovą privalau laikyti tam tikra maniera. Ir man tai patinka. Kaip kad man patikdavo žiūrėti į Džimį Hendriksą, varantį savo klausytojus iš proto.

Подколенная мышца болит. Травмы подколенной мышцы: причины и лечение Подколенная мышца бедра

Jis tai suprato, jo gerbėjai - irgi. Tačiau nulipęs nuo scenos jis tapdavo visai droviu vyruku. Galbūt kankindavosi tenkindamas kitų lūkesčius, esą yra nežabotas laukinis, tačiau ne prožektorių šviesoje toks jis iš tiesų ir nebuvo. Ten, ant scenos, aš tarsi atsiskiriu nuo savęs. Bet darosi sunku, kai žmonės bado į mane pirštais gatvėje ir nori, kad būčiau jis. Didy­ sis Fredis.

Bet aš nesu jis, aš - tykesnis. Taip ir bandai kokiu nors būdu savo asmeninį gyvenimą atskirti nuo viešo atlikėjo gyvenimą, nes kitaip egzis­ tencija virstų tiesiog šizofreniška.

Spėju, tai ir yra kaina, kurią aš moku. Nesupraskite manęs klaidingai, aš nesu vargšas turtingas vyrukas. Muzika yra tai, kas rytais mane išverčia iš lovos.

Vengrijoje liudininkė - tai buvo turbūt įspūdingiausias jų koncertas. Ma­ lonu prisiminti, jog į tą sūkurį įsiliejau ir aš - paprasta, lieknutė, strazda­ nota dvidešimtmetė, dievinusi rokenrolą. Mane visados stebino, jog Fredis buvo gerokai gležnesnis, nei išliko daugelio prisiminimuose. Galbūt dėl nikotino, degtinės, vyno, kokaino dietos, menko apetito maistui ir atlikėjo šlovės.

Dievaž, aš iš tiesų palaimintas. Ką jis galėtų dėl to padaryti? Aš išlepęs. Scenos vyrukui visa tai galima. Publika to ir tikisi. Bet man neramu pagalvojus, kuo visa tai bai­ giasi, - galiausiai pripažino jis. Tai turi savų minusų.

Tai reiškia, jog aš nebegaliu šiaip bas­ tytis gatvėmis ir popietę suvalgyti bandelę kokioje nors mieloje Tea Shoppe arbatinėje Kente. Apie kiekvieną tokį savo žingsnį visada turiu pirma pagal­ voti.

Taip, yra galybės gastrolių - patikėkite manimi, keliauti man patinka. Bet būna dienų Kai išvirtome pro galinį kazino išėjimą, jau beveik švito. Fredis ir pora bičiulių, apsistojusių kažkokioje viloje, papėdėje dantytųjų Alpių, kurios, kaip pasakojo Fredis, saugo senovės paslaptis ir dingusius lobius - kai ku­ riuos iš jų per karą paslėpė nacistai.

Vėsus nakties oras kvepėjo pušimis. Juoduojančio ežero vandenyje atsispindėjo mėnesėtos kalnų viršūnės. Sudegė visas kazino, gaisro dūmai nusidriekė virš Ženevos ežero, o juos pro savo viešbučio nu­ merio langą matė bosinę gitarą tuo metu rankose laikęs Rodžeris Gloveris Roger Glover.

Tą frazę jis pakartojo bent dusyk. Kalba pakrypo apie tai, kaip svarbu gyvenime mėgautis paprastais da­ lykais. Ogi niekaip. Nieko apie tai nerašėme. Niekas apie tai nesužinojo. Fredis ir jo draugai buvo geri žmonės. Ta naktis buvo smagi. Jis buvo nuoširdus. Ko gero, jis taip mumis nepasitikėjo, jog galėjo išvis atsisakyti bendrauti.

Jis žinojo, kas mes tokie, galėjo įtarti, jog prirašysim apie jį ne­ būtų dalykų. Galbūt jis sąmoningai to norėjo: darsyk įrodyti sau, kad visi 1 6 reporteriai yra blogi. Fredis bene vienintelis iš visų roko įžymybių buvo pratęs prie išdavysčių, kurias ypač sėkmingai rezga tokie kaip mes. Jei mes tuomet to ir nesupratome, šiais laikais toks jo poelgis atrodo prasmingas. Fredis galėjo numanyti, jog jo dienos jau suskaičiuotos.

Jis tikrai gyveno taip, tarsi rytojaus nebebūtų. Galbūt tuo metu jis, įkalintas šlovės, tiesiog troško tokia beatodairiška laikysena išprovokuoti puolimą. Kadangi mes žinojome, jog jis iš mūsų tikisi blogiausio, Taveneris ir aš sutikome įvyk­ dyti neregėtą profesinį nusižengimą: neparduoti pigioms antraštėms Fre­ džio asmeninio gyvenimo detalių. Virš snieguotų kalnų brėško rytas. Mums grįžtant atgal į viešbutį ežero vandenyje atsispindėjo tikrosios spalvos.

Nė vienas nekalbėjome. Nebuvo apie ką. Traveneris sutraukė paskutinę cigaretę. Tai dideli pinigai, vi­ liojantys vaikytis jų ir siekti. Taifenomenas, kurio negalima ignoruoti. Ji vienija, ji kuria bendrumo saitus. Tai susiję su primityviomis, neįsisąmo­ nintomis, pirminėmis emocijomis ir elementariomis idėjomis, kurios turi artrozė falang justov poveikį. Jis toks įtaigus, jog tu jo tiesiog negali ignoruoti.

Neįmanoma į jį nereaguoti. Kad taip nutiktų, turėtum būti kurčias, bet gal ir to nepakaktų. Jis kreipiasi į ištisą kartą. Jis ją pripažįsta - taip, kaip niekas kitas. Saimonas visada kalba artrozė falang justov ir be užuolankų, ypač šia tema.

Eddie Mercury Visa Biografija 2012 LT PDF

Jie desperatiškai ne­ riasi iš kailio, kad tik juos pastebėtų. Jiems nuolatos reikia publikos. Svarbiausia, jog visų jų istorija yra viena ir ta pati. Bet kai ėmė bręsti, pastebėjau, jog jis vis dėlto yra menininkas. Jo tėvas - dingęs, jis turėjo seserį, kuri iš tikrųjų buvo jo motina, ir močiutę, kuri, kaip jis manė, yra jo mama.

Menininkų vaikystė visada skaudi, visi jie stokoja šilto ir artimo bendravimo. Tad juos gena desperatiškas noras pasiekti sėkmę, gauti meilės ir dėmesio. Visi kiti galiausiai atkrenta. Todėl aš ir sakau: būti žvaigžde yra absoliučiai klaiku. Taip, smagu yra sėdėti prie geriausio stalelio restorane, tačiau vakarieniaujant prie tavęs kas trisde­ šimt sekundžių prieina žmonės.

Tai košmaras. Vis dėlto turėdamos gali­ mybę taikstytis su tokiais dalykais, žvaigždės būna nepaprastai laimingos. Taip jau yra. Išsiurbia iš tavęs viską, ka norėjo, jie ne­ bemato, kaip toliau artrozė falang justov išnaudoti ir paprasčiausiai išmeta tave iš savo gy­ venimo.

Aš pats buvau išspjautas, bet man tai buvo nė motais.

  • Eddie Mercury Visa Biografija LT PDF | PDF
  • И скоро надо будет подумать.
  • Подколенная мышца болит. Травмы подколенной мышцы: причины и лечение Подколенная мышца бедра

Aš suprantu tuos žmones ir žinau, kodėl jie virsta erkėmis. Nėra jokio reikalo erzintis ar pykti, jei kokia nors žvaigždė su tavim pasielgė įžeidžiamai ar negailes­ tingai. Jie tiesiog tokie yra. Tai tam tikros psichologinės traumos, kurių turi kiekvienas iš jų. Galvą guldau, jei žvilgteltumėt į jų vaikystę, jų ten būtinai aptiktumėt. Kas dar gali taip desperatiškai skatinti aplodismentų ir liaupsių troškimą?

Taip desperatiškai, jog renkiesi sumautą gyvenimą, kurio niekad negalėsi pavadinti savo gyvenimu? Joks normalus žmogus niekada nenorėtų būti žvaigžde. Už jokius pinigus. Nespėjęs išstorėti, išplerti, artrozė falang justov tik sau svarbiu senu pirdžiumi. Jo gyvenimas nutrūko pačiame žydėjime - toks jis liko amžiams. Ne pats blogiausias būdas išeiti. Ši pasakojimas yra apie jį. Į tai, kad kiti badauja, reiktų žiūrėti kaip į bendrą visų žmonių problemą.

Kartais aš iš tiesų jaučiuosi negalįs niekuo padėti. Bet šįkart tai yra vienas iš tų momentų, kai kažkuo galiu prisidėti ir aš. Bobas Geldofas Bob Geldof Būta laikų, kai politikai buvo neprilygstami gražbyliai. Bet iškalbos menas šiame amžiuje beviltiškai sunyko. Rokenrolas yra bene vienintelė artrozė falang justov visų dar gyvuojančių neįtikėtinų profesijų, kuria užsiimantis asmuo ar grupė gali savo rankose laikyti ištisą auditoriją, savo balsu valdyti tūkstantinę minią. Kino filmų aktoriai to negali.

Televizijos žvaigždės juo labiau. Galbūt to­ dėl mūsų laikais roko superžvaigždė yra bene paskutinysis publikos dėme­ sį gyvai valdantis asmuo. Stebėjome Fredžio pasirodymą alinančioje kaitroje priešais aštuoniasdešimt tūkstančių žmo­ nių ir priešais Jis atrodė kaip vi­ sada nerūpestingas, sąmojingas, gyvas, įžūlus ir seksualus. Mes jį stebėjome atvipusiais žandikauliais. Kurtinantis minios staugimas užgožė bet kokį mė­ ginimą tarti keltą žodžių.

Fredžiui tai negalėjo nerūpėti. Publiką pakerėjusi jo primityvi jėga buvo tokia galinga, jog ją beveik galėjai užuosti tvyrančią ore. Užkulisiuose didžiausios roko legendos akimirksnį apmirė matydamos, kaip jų konkurentas nusineša visą koncertą. Fredis žinojo, ką daro - tai tie­ sa. Tas aštuoniolika minučių pasaulį valdė neįtikėtinas karalius ir karalienė Queen. Dažniausiai sėkmė mus aplanko nelauktai. Bobas Geldofas sykį va­ žiuodamas taksi skrebeno savo dienoraštį - ir jam pasisekė.

Tai buvo ųjų lapkritis. Pakraupusį nuo vaizdo medžiagos su joje užfiksuo­ tomis biblinėmis kančiomis Geldofą ištiko šokas ir apėmė bejėgiškumas, tačiau kažkas jo viduje kuždėjo, jog jis privalo įsitraukti. Kokiu būdu, dar nenutuokė. Jis galėjo imtis tik to, ką mokėjo geriausiai: sėsti ir para­ šyti hitą, pajamas už kurį galėjo atiduoti organizacijai Oxfam. Pankro- ką grojanti jo grupė The Boomtown Rats iš Airijos tuo metu išgyveno nuosmukį - geriausiųjų dešimtuke jų dainų nebuvo nuo pat m.

Jis žinojo, jog muzikos gerbėjai užplūs parduotuves ieškodami labdaros sing­ lo, kurį sukūrė gana žymus atlikėjas, ir ypač vykstant kalėdinių singlų prekybai. Tereikėjo surasti tokio įrašo idėjai prijaučiančią žvaigždę. Būtų nepalyginamai geriau, jei jam pavyktų vienintelei dainai prisivilioti ištisą jų galaktiką.

Bobas šnektelėjo su Midžu Juru Midge Ure. Jo grupė Ultravox tą savaitę turėjo pasirodyti Channel 4 kanalo pramoginėje roko ir popso lai­ doje The Artrozė falang justov, kurią kūrė tuometinė Geldofo mergina netrukus tapsian­ ti jo žmonašviesaus atminimo Pola Jeits Paula Yates.

Midžas sutiko Geldofo eilėms parašyti muziką ir sukurti dainos aranžuotę. Kurie buvo užsiėmę kitais reikalais, prisijungė vėliau: jie buvo nusiųsti ir pas Geldofą įdainuoti savo partijas į jau įrašytą singlą. Taip gimė labdaros supergrupė Band Aid - paradoksalu, tačiau lygiai tokiu pat pavadinimu egzistuoja ir garsus lipnios juostelės prekės ženklas Band-Aid. Šįkart tai reiškė grupę, kuri pagelbės pasauliui. Muzikos verslo pasaulis buvo tiesiog priblokštas, kai kilniaširdis Džimas interviu papasakojo apie savo sėkmę labiausiai perkamų dainų sąrašuose.

Noriu, kad vietoj jos pirktų Band Aid. Jam teko savo pirmąjį hitą paaukoti kitų labui.